Kodėl mokame už liūdesį? Tokie filmai kaip 2009 m. „Hačiko“ ar 1997 m. „Titanikas“ priverčia mus verkti. Tai ne paradoksas, o smegenų chemija. Ji siekia emocinės iškrovos per sudėtingas reakcijas....
Kodėl mokame už liūdesį? Tokie filmai kaip 2009 m. „Hačiko“ ar 1997 m. „Titanikas“ priverčia mus verkti. Tai ne paradoksas, o smegenų chemija. Ji siekia emocinės iškrovos per sudėtingas reakcijas. Dalyvauja dopaminas ir oksitocinas. Neuromokslininkas Paulas Zakas, tyrinėjantis „pasitikėjimo hormoną“, įrodė, kad liūdnos scenos, tokios kaip 1999 m. filme „Žalioji mylia“, padidina oksitocino kiekį. Šis „apsikabinimų hormonas“ sustiprina empatiją, o dopaminas tada suteikia atlygį. Smegenys empatiją kito skausmui suvokia kaip svarbų mokymąsi. Matant kančią, tokią kaip Jacko Dawsono lediniame Atlanto vandenyne, smegenys išskiria oksitociną. Tai sustiprina empatiją ir ryšį, o vėlesnis palengvėjimas sukelia dopamino antplūdį, kuris mus apdovanoja. Tai ne mazochizmas, o evoliucinis mechanizmas. Įsijautimas į kitų skausmą stiprina socialinius ryšius, paruošdamas mus realaus gyvenimo stresui. 2012 m. Ohajo universiteto žurnale „Emotion“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad liūdnos istorijos padidino dalyvių altruizmą. Taigi, kai žiūrite 2004 m. filmą „Užrašų knygelė“ ir verkiate, jūsų kūnas gamina oksitocino ir dopamino „kokteilį“. Tai jus ne tik liūdina, bet ir daro empatiškesnius, stipresnius ir žmogiškesnius. Nedvejokite žiūrėti liūdnas istorijas – tai jums naudinga!
Select how you want to watch this video
