„Muzika girdima nosimi“, – sako japonai. Ši idioma reiškia gilų, intuityvų suvokimą, peržengiantį klausos pojūtį. Jos šaknys glūdi tūkstantmečių senumo tradicijoje, kur tikras meno mėgavimasis reikalauja daugiamačio pojūčio, fiksuojančio jo „esmę“. Šios frazės ištakos slypi „Kodo“ (香道) – smilkalų kvapų „klausymosi“ mene. Muromači laikotarpiu (1336–1573 m.) aristokratai ne tik uostydavo brangias dervas, tokias kaip ūdas. Jie medituodami „klausydavosi“ jų subtilių natų, bandydami įžvelgti istoriją. Ši filosofija išplito į visus menus. „Klausytis muzikos nosimi“ reiškia užfiksuoti jos nematomą „aurą“, emocinę potekstę ir tylą tarp natų. Tai reiškia suvokti kompozitoriaus intencijas ir pajusti kiekvienos frazės gilumą, pavyzdžiui, kūriniuose koto. Japonų muzikoje akcentuojama *ma* (間) – reikšmingos pauzės ir tarpai tarp garsų. Meditacinės šakuhačio fleitos melodijos ar operiniai Noh kūriniai reikalauja, kad klausytojas ne tik klausytųsi ausimi, bet ir „pajustų“ tylos dramą visa savo esybe. Taigi, „klausymasis nosimi“ yra apie gilų, holistinį meno suvokimą: ar tai būtų aromatas, garsai ar tapyba. Tai kvietimas sąmoningesniam pasinėrimui. Išbandykite patys: užmerkite akis ir „uostykite“ mėgstamą melodiją, jausdami tikrąją jos esmę.